gyvenimas per korekcinius akinius

Šeštadienis. 2009 liepos 4. 00:16
Keistas jausmas krebžda manyje. Nė nežinau kaip jį nusakyti. Pamėgink įsivaizduoti pats, kaip tu jaustumeis, jei galu gale, puses paros bėgyje, išsipildytu pusės tavo gyvenimo svajonė. Gali sakyti kad įsivaizduoji, kaip aš sakiau kad įsivaizduoju ką reiškia susidurti akistaton su giltine, bet supratau kad neįsivaizduoju kol pats nebuvau susidūręs, taip ir tu neįsivaizduoji ką tai reiškia. Greičiausiai. Galu gale, po gero dešimtmečio svajonės brandinimo tiek nemigo naktimis, tiek einant tiltu ar šiaip netradicinėmis aplinkybėmis, paskutines savo minutes skaičiuoja viena karščiausiu mano svajonių, kuri, jei viskas bus gerai, neužilgo virs patirtimi. Savo dabartinį jausmą galėčiau tapatinti galbūt su kokonu, kuris yra pereinamasis laikotarpis tarp vikšro ir drugelio, tarp svajones ir patirties.

Šeštadienis 2009 liepos 4. 07.00
Nu ką atsikėliau pusvalandžiu vėliau nei planavau, bet geriau vėliau nei per vėlai. Jei aplinkybės nepaves, svajonės realizacija prasidės po 3 valandų. Sunkoka suvokti kaip dabar jaučiuosi, galbūt ir todėl, kad katik išvirtau iš lovos, o gal todėl, kad laukia beprecedente patirtis mano gyvenime. Laukite tolimesniu įspūdžių, iš maksimaliu išgyvenimų pusdienio.
Na ką, dabar yra 8:25, o aš sėdžiu troleibuse vežančiame į stotį, kur susitiksiu su Vytu ir Giedrium, ir visi varysim į Kyviškes. Beja, rytoj su ta pačia kompanija, iš pat ankstyvo ryto varysim į Nidą.
Čia šiaip, ne į tema: vieną dieną sudaužysiu šitą delninuką, dėl jo išsikalinėjimo i keičiant į I, jei kas nors nesuprato, tai čia automatinis anglų kalbos redaktorius, kurio išjungti kol kas nesugebėjau.
8:58 galu gale susitikom, varom į Kyviškes. Niekaip nesuprantu kaip jaučiuosi.
9:05 išvažiavom iš Vilniaus.
9:17 atvažiavom į Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubą. A-au……..
9:41 kaip Vytas pasakė pardaviau savo sielą, kitaip tariant pasirašiau sutarti-prašymą dėl savo šuolio iš 3000 metrų aukščio su 40 sekundžių laisvu kritimu 200 km/h greičiu. 1200 metru aukštyje bus išskleistas parašiutas ir manęs lauks 5 minutes ramaus sklendimo žemyn. Pakilsime su AN - 2 lėktuvu per 20 minučių.
10:08 katik susimokėjau už šuolį, už 3 minučių einu pas instruktorių.

Na ką, jau svajone tapo patirtimi. O dabar tskant raportas.
Tai vot, nuėjau pas instruktorių, apsivilkau kombinezoną, išrinkom apsauginius akinius, kurie ant korekciniu akiniu tiktų, šalmą. Tuomet pravedė instruktažą.
- mėgsti suptis ant supynių?- klausia instruktorius
- žinoma, kad taip, o kas gi nemėgsta?!
- ok, tuomet ore pasisupsime kur kas stipriau.
Po instruktažo ~10 min laisvo laiko ir į an antruką. Ten pasitreniravom iššokimą, paklausė ar viską atsimenu ką pasakojo. Na o tada teko luktelti kol pajudėjom. Nė nepajutau kaip atsiplėšėme nuo žemes. Kylimas šiek tiek užtruko nors už lango vėrėsi nerealus vaizdai. Kuo aukščiau tuo įdomiau (atsižvelk į tai kad man tai buvo principe pirmas normalus skrydis - kartą skridau dar būdamas visai kūdikis, o kartą prieš kokius penkerius metus skridau sraigtasparniu). Pasiekus kažkur pusę reikiamo aukščio debesys pradėjo uždenginėti žemę. Pakilus dar aukščiau, vaizdas dar nerealesnis, ypač žiūrint į toli: šiek tiek primine žiemą - visur balta, o dangus toks tyrai mėlynas.
Galu gale pasiekus reikiamą aukštį šokom.
Kokonas plyšo ir vikšras tapo drugeliu.
Laukimas nutrūko ir svajonė tampa patirtim.
Laisvas kritimas. Jis nėra toks kokiu jį įsivaizdavau, net negaliu pasakyt koks jis yra. Tiesiog tai verta patirti, nors vieną kartą, bet verta. Nenoriu nuteikti kažkaip besiruošiančiu šokti, o kas šoko, tas ir taip žino koks taip jausmas. Kiek teko stebėti parašiutistus, visada galvojau, kad kai išskleidi parašiutą, tūrėtu buti baisiai nemalonus jausmas, tačiau aš nė nepajutau kaip išsiskleidė parašiutas. Tada ramus sklendimas žemyn. Parašiuto valdymą instruktorius perdavė man. Aiškina kurią ranką nuleisti, ir pats šiek tiek padeda. Tas pasisupimas, iš ties nerealus jausmas.
Tada sekė nusileidimas. Leidomės ant minkštosios, bet smūgio kone nepajutau, galbūt nauja, nereali, patirtis viską užgožė.
Tuomet bičiulių sutikimas, sveikinimai. Kombinezono ir kito inventoriaus grąžinimas, ir pažymėjimo įteikimas.
Galu gale buvo atsakyta į begalę tiek nebylių tiek ir užduotų mano klausimų. Galu gale svajone tapo patirtim. Galu gale galiu drąsiai sakyti kad nebijau aukščio - viso skrydžio metu jutau savyje visišką harmonija, o šuolio metu… Nė pats nežinau ką jaučiau, tačiau tai tikrai buvo teigiamos emocijos, kurių norisi dar.
Na o reziumuojant, galbūt šią patirtį galėčiau lyginti su orgazmu - visi geri dalykai greitai baigiasi, patys geriausi, baigiasi greičiausiai, man šio šuolio trukmė buvo apie puse minutės, kuri tęsėsi visą amžinybę, nors realiu laiku, visa tai buvo apie 5 minutes.

——————–

Suolio video :)

Dėkui už dėmesį ;)