gyvenimas per korekcinius akinius

PROLOGAS

Šeštadienio vakaras. Kavinė Vilniaus mieste.
Sėdim su bičiuliu kavinėje užsisakom alaus ir aštriosios picos užkandėlės. Užsakant klausiu padavėjos:
- Ar labai aštri ši užkanda?
- Gali būti aštresnė, gali būti mažiau aštri.
- Tuomet imsim aštresnę.
Atkeliavo mūsų alus. Šiek tiek vėliau atkeliavo ir užkanda. Paragavau. Galbūt pas mane šiek tiek skonio receptoriai išėję iš rikiuotės, bet didelio aitrumo nepajutau. Pro šalį tipenant kitai padavėjai paprašiau kad atneštų dar ir juodųjų pipirų. Tuomet dar paaštrinus suvalgiau vieną lazdelę. Štai tada ir pasijuto efektas.
Po kurio laiko praeidinėjo mumis besirūpinanti padavėja ir maloniai pasiteiravo:
- Ar užtenka aštrumo?
- Taip, bet tik dar papildomai užsibėrus pipiriukų.
Reikėjo tada matyt jos veido išraišką. Nenusakoma, bet šiek tiek panašu į amo netekimą.

Kam nepapasakoju apie tai visi kraupsta iš siaubo, juk ne be reikalo sakoma - baimės akys didelės. O mes bijom to, ko nežinom, arba žinom ne viską.

ŠLAKELIS ISTORIJOS

Manau kiekvienas mūsų daugiau ar mažiau esame girdėję ir apie Kryžiaus žygius, ir apie Kristupą Kolumbą, ir apie Vasko de Gamą. Koks tarp jų ryšys?
Baigiantis pirmamajam tūkstantmečiui besiplečiantys musulmonai užkariavo dabartinę Palestiną, tuo atimdami iš Europos kelius į Indiją, į prieskonių žemę. Nepamirškim, kad prieskoniai veikia ir kaip natūralūs konservantai. Europai nebegalint susiekti su Indiją prasidėjo badas, įvairios epidemijos.
Kryžiaus žygių ideologija - krikščionių ekspansija į kitatikių kraštus, pagalba konflikto zonoje esantiems tikėjimo broliams. O tikroji priežastis - kaip nors parsiskinti kelią į Indiją per Raudonąją jūra, arba per dabartinę Turkiją.
Kai kryžiuočiai buvo sutriuškinti į jų vietas stojo Kolumbas ir Vasko de Gamas. Vienas išplaukė į vakarus (tuo atrasdamas naują kontinentą), kitas - į rytus, bet abejų flotilių tikslas buvo vienas - rasti naują kelią į prieskonių kraštą.

KUO ARČIAU PUSIAUJO - TUO AITRIAU

Galbūt atkreipėte dėmesį į tai kad kuo arčiau pusiaujo gyveni tuo aitresni maistą valgai. Dažniausiai tropikuose jeigu iš anksto neapsirūpini savo skrandžio gerove liksi alkanas, arba degančia gerkle…
Mano prielaida, nebūtinai teisinga, tačiau vienintelė prie kurios priėjau tai yra kad geografinė terpė turi tiesioginį poveikį žmonių pojūčiams. Mes, šiauriečiai, pipirus naudojam tiek ir saikingai, tiek ir ne tokius „piktybinius”, o štai pietiečiai, arčiau pusiaujo, juos valgo rieškučiomis, ir tokius aitrius, kad dažnam mūsų sunku net įsivaizduoti.

DIRBTINĖS PIPIRŲ RŪŠYS

Jungtinės Karalystės mokslininkai sukryžmino Bangladešo, Indonezijos, bei Meksikos pirpiriukus ir gavo naują, į rėmus netelpančią pipirų rušį. Jų savybėms nusakyti reiktų naujų terminų ir štai kodėl gi: virtuvės personalas ruošdamas šiuos pipirus dėvi kaukes ir pirštines; toliau dar geriau: Indijos karo pramonė pagamino dujas riaušėms malšinti, tačiau po vyriausybinio patikrinimo šios dujos buvo uždraustos - nuspręsta kad tai nežmoniška.
Bet yra žmonių kurie tuos pipirus su malonu valgo ir toliau laimingi gyvena.

ŽMOGUS IR PIPIRAI

Vieno eksperimento metu paaiškėjo, kad jeigu skrandis sveikas jis pipirus suvirškina be jokių sunkumų. Grupei savanorių, pačių aitriausių pipirų tyrelę guminiu vamzdeliu įpurškė tiesiai į skrandį, taip apeinant burną bei stemplę ir endoskopu stebėjo skrandžio reakciją į tai. Galbūt skamba šiek tiek neįtikinamai, tačiau jokių audringų reakcijų skrandyje neįvyko. Dar geriau - skrandžio gleivinę aspirinas pažeidžia kur kas rimčiau negu patys aitriausi pipirai.
Kitos mokslinės studijos pažymi, kad pipiruose yra kapsaicino. O grynas jis velnioniškai stiprus - vieno lašo užtenka litrą vandens paversti deginančiai aitriu. Biologiškai ši medžiaga veikia per receptorių subgrupę, kuri yra atsakinga už karščio ir dirginimo pajutimą. Taigi, kai kapsaicinas patenka į organizmą per apatinį žando nervą įaitrina trišakį nervą, o tada prasideda audros organizme: pradeda „liepsnoti” liežuvis, riedėti ašaros, širdis maršą mušti, į organizmą yra išskiriamas endorfinas. Endorfinas turi savybę nuskausminti, sukurti euforijos pojūti, įtakoja savijautą, iš dalies veikia emocijas, elgseną, miegą ir atmintį.

BAIGIANT

Kai visa tai žinai, nesupranti kodėl žmonės kraupsta kai pamato kad mėgsti itin aitrų maistą. O kuo aitriau valgai, tai ir sočiau ir skaniau, priedo dar nuotaiką pakelia.

Tatuiruotėmis niekas nesiekia grožio. Jų tikslas - pakeisti. Nuo šventųjų nubių žynių du tūkstančiai metų prieš Kristų, nuo tatuiruotų Kibelės garbintojų senovės Romoje iki šiuolaikinių maorių moko randų žmonės darėsi tatuiruotes kaip savotišką dalinė savo kūno auką, kentė fizinius puošybos keliamus skausmus ir taptdavo kitokie.

Nepaisant griežto Kunigų knygos (19, 28) draudimo, liepiančio „savo odos netatuiruoti jokiais ženklais“, tatuiruotės milijonams nūdienos žmonių - sveikiems ir doriems paaugliams, nusivalkiojusiems narkomanams, priemiesčiuose gyvenančioms šeimų motinoms - tapo privaloma puošmena.

Savo odos tatuiravimas prilygo galios deklaracijai, pasauliui adresuotam skelbimui: „Aš esu savo kūno šeimininkas.“ Svaigus, permainų skatinamas valdžios pojūtis privertė milijonus žmonių pamilti kūno koregavimo procedūras - plastinę chirurgiją, įvairius pervėrimus, raumenų formavimą, steroidus… net bulimiją ir lyties keitimą. Žmogaus dvasia trokšta tapti savo kūniško lukšto valdove.

Dan Brown, „Prarastas simbolis“, 17psl.

Čia šiek tiek netikėtai prisiminiau kadaise rašytą savo darbelį, ir nusprendžiau jį paskleisti viešumoje…dar kartą…dabar rašyčiau visai kitaip…o gal ir pabandysiu perrašyti :) sėkmės beskaitant, ir supratingumo komentuojant :D

3 minutės

Kai grįžau iš tūso, jau nemačiau prasmės gult - buvo pusę penkių ryto. Nusprendžiau po ilgos pertraukos išsimaudyti vonioje, galbūt tai padės atsipalaiduoti, užsimiršti. Nuėjau į vonią, paleidau bėgti vandenį, nusirengiau, įlipau. Begulint vonioje ir peržvelgiant visą tūsą, mintys vis grįždavo prie jos. Negi toks užkietėjęs viengungis kaip aš, kuris per keturis metus nebuvo nė sykio įsimylėjęs, galėjo įsimylėti per tris minutes trūkusį šokį?

—

Dauguma pažįstamų ir keletas nematytu žmonių pritvinkusioje salėje buvo paskendę muzikos ir judesio pasaulyje, o aš su taure vyno stovėjau maloniai vėsioje vasaros naktyje ir rūkiau. Iki šiol mūsų eteryje karaliavusį Bennasi Bross’ą pakeitė lėta, iš “Titaniko” puikiai žinoma Celine Dion daina. Sulig tuo momentu prie manęs priėjo pirmą kartą matoma mergina.
- Kodėl nesilinksmini kartu su visais?-orą suvirpino švelnus it lakštingalos jos balsas.
Kai pažvelgiau į ją, jos veidas pasipuošė švelniu raudoniu, tokiu kokiu sugeba tik kylanti saulė nudažyti dangų, o jos tyros akys drąsiai, gan net kiek akiplėšiškai žvelgė į mane.
- Eime pašokti,-vietoj atsakymo išgirdau kimų savo balsą.
Ji atsakydama linktelėjo, nors ir nežymiai bet linktelėjo ir to užteko kad mes priglustume vienas prie kito; kaip tik tuo momentu pradėjo dvelkti šiltas vasaros vėjelis. Jos švelnus prisilietimas, jos mėnesienoje žėrintys plaukai, žalios it smaragdai akys, jos grakštūs judesiai užbūrė mane, ir aš nieko daugiau nemačiau tik ją, ir aš nieko daugiau nebenorėjau, tik kad ji prabiltu į mane.

—

Staiga prisiminimus nutraukė telefone nustatytas žadintuvas, primindamas kad laikas ruoštis į darbą. Ir dabar, gulėdamas vonioje negalėjau užmiršti, jos raudonų it prisirpusi vyšnia lūpų, tų grakščių jos kūno linijų ir tų trijų minučių, kai mes buvome it vienas.
Galop akimis palydėjęs krentančią nuorūką ir išgėręs paskutinį lašą kavos patraukiau į darbą.
Ofise pasinėriau į darbą, kurio buvo gerokai daugiau, nei įprastai būna penktadieniais. Nors darbas ėjosi sklandžiai, tačiau atrodė kad tvarkytinų popierių šūsnis kaip nemažėja, taip nemažėja. Neapsikentęs nusprendžiau jog reiktų truputi prasiblaškyti. Išėjau į priešais ofisą esančia kavinę, atsisėdau prie lango ir gurkšnodamas kavą žiūrėjau į skubančius žmones. Žiūrėjau, bet jų nemačiau, į mano mintis sugrįžo ji. Iš šios liguistos būsenos mane prižadino dieviško švelnumo balsas:
- Ar galiu prisėsti prie tavęs?

Kai grįžau į ofisą, darbas ėjo kaip iš pypkės: popierių krūva akyse tirpte tirpo. Likusi darbo diena nepastebimai baigėsi, išeidinėjant iš ofiso keletas bendradarbiu palinkėjo geru atostogų, o aš tik linktelėdavau. Grįžęs namo pradėjau krautis lagaminus. Susikrovęs puse rūbų spintos, telefone susiradau numeri ir paspaudžiau skambučio pradžios mygtuką. Tikėjausi kitokio pokalbio. Kai monotonišką pypsėjimą ragelyje pakeitė jos švelniai žaismingas balsas aš ir vėl pasimečiau.
- Aš jau važiuoju pas tave,- pasakiau, nors tenorėjau paklausti ar ji jau susiruošusi.
Baigus pokalbi, nieko nelaukdamas susinešiau savo lagaminus į mašina, ir išvažiavau. Mano nuostabai mieste nebuvo spūsčių, taip kad iki jos namų atvažiavau gan greitai.
Kaip tik traukiau telefoną kad praneščiau jai apie savo atvykimą, kai pamačiau išeinančia ją iš laiptinės. Kai priėjęs prie jos pasiūliau panešti lagaminą, jinai man atsake savo prisirpusiu lupu bučiniu į žandą. Pajutau per kūną bėgiojančius virpuliukus. Tada supratau, kad radau tą, apie kurią man pasakė prieš keturis metus.

—

Tądien, prieš keturis metus, važiavau atostogauti, taip pat kaip ir šiandien, ir tądien šalia manęs sėdėjo mergina, kuria tikėjausi nustebinti pasipiršdamas saulei gimstant į Baltijos gelmes, stovint ant švelnaus Parnidžio kopos smėlio. Bet taip neatsitiko. Mes net nepasiekėm Nidos.
Kai buvom pusiaukelėje, mano draugė pradėjo mane įkalbinėti, kad sustotume kokiame nors pakeles motelyje, pernakvotume, o kelionę tęstume šviežiomis akimis. Galop teko jai nusileisti. Susiradom motelį, įsikūrėme jame, užmigome. Bet neilgam. Gal po poros, gal po trejeto valandų pajutau deginantį karštį. Atsimerkus, nemačiau nieko išskyrus ugnį ir dūmus, kai iššokau iš lovos kuri jau liepsnojo, pajutau šalto vandens srovę. Sekančia sekundę į kambarį įvirto gaisrininkas, ir čiupo mane, aš jam pasipriešinau, pasakiau kad ir pats išeisiu, tegul jis padeda mano draugei. Išėjus iš motelio, lauke stovėjo pora greitosios pagalbos automobiliu, gaisrinė, būriavosi žmonės susisupę į šiltas paklodes. Vos tik išėjau iš motelio, prie manęs pripuolė daktarai, apžiūrėjo, susupo į vilnonį pledą. Staiga iš motelio išvirto tas pats gaisrininkas su mano mergina. Buvo skaudu į ją žiūrėti. Dauguma jos kūno buvo apanglėjęs, kur ne kur prilipę sudegę rūbai, patalynė ir varvantis kraujas, besisunkiąs atrodo iš viso kūno paviršiaus, pavertę ją antžmogiu. Aš negalėjau patikėti, kad tai ta pati mergina su kuria važiavau atostogauti. Mačiau kaip prie jos pribėga daktarai, atsargiai nusiveda ją iki mašinos, o aš stovėjau ir jutau kaip suodinu skruostu teka ašara. Kai pabudau iš šios būsenos, nieko nelaukdamas puoliau link savo mašinos kuri stovėjo atokiau. Pribėgęs supratau kad neturiu rakteliu, jie liko ten kur dabar buvo ugnies ir pelenu karalystė. Daktarai, pamatę mano tokį staigų elgęsi nedelsdami prisistatė prie manęs, o aš puoliau jų reikalauti kad jie nuvežtų mane pas mano mergina. Turbūt ir sakyti nereikia, kad jie atsisakinėjo mane vežti, kol iš jau begriūvančio motelio išbėgo dar viena apanglėjusi, į žmogų nebepanaši, būtybę. As pripuoliau prie daktarų, kurie jau vedė šį nelaimėlį į automobilį, ir pradėjau reikalauti kad jie nuvežtų mane pas mergina. Galop jie sutiko. Kelione nors ir nebuvo labai ilga, bet buvo ganėtinai kraupi. Mašinoje kvapas tvyrojo tikrai ne pats maloniausias. Nelaimėlis besimuistydamas, neleido daktarams jo apžiūrėti. O netrukus visai nurimo. Nurimo amžiams. Kai pasiekėm ligonine į kurią buvo nuvežę mano mergina nedelsdamas puoliau jos ieškoti. Kol pagaliau susiradau kur ji yra, ir išaiškinau daktarams kas aš toks esu, ir išsireikalavau kad mane įleistų teko sugaišti gera dešimtį minučių.
Palatoje buvo ramu. Kai priėjau prie lovos, akis pramerkė mano mergina, dangaus žydrumo akyse atsispindėjo begalinis skausmas, bet ji sugebėjo jį nuvyti šalin ir nusišypsoti. Aš šyptelėjęs priėjau prie jos, prisėdau prie lovos krašto, ir atsargiai paglosčiau jos baltut baltutėlį skruostą. Jis buvo vėsus. Pokalbis mezgėsi varganai. Daktarai nieko gero neprognozavo. Kurį laiką mes tik sėdėjom ir žiūrėjom vienas į kitą. Po kurio laiko ji tarė:
-Palik mane. Tu susirasi kita, geresnę už mane, mergina.
-Už tave geresnės nerasiu.
-Tu susirasi.
Ir sulig tais žodžiais jos akyse užgeso paskutine gyvasties liepsnelė.

—

- Atrodai susimąstęs,- niūrias mintis pertrauke jos balsas.
- Ne, paprasčiausiai negaliu patikėti jog tu esi šalia manęs.
- Atrodai pavargęs,- pertrauke mano mintis jos balsas.
- Aš ir esu kažkiek pavargęs…juk vis dėl to šiandien tiek nuveikta, o be to juk šiąnakt visai nemiegojau.
Ji priėjo arčiau manęs, apsikabino per liemenį ir prigludo prie pat manęs. Mes stovėjome ir grožėjomės paskutiniais saules spindulių atspindžiais ramioje juroje. Sunku patikėti jog mūsų pažinčiai nėra nė dienos, kad visiškai vienas kito nepažįstam, bet jau kartu atostogaujam. Staiga ji pasitraukė nuo manęs ir nustūmė nuo pečiu sukneles petnešėles. Suknele grakščiai nuslydo jos idealiai sudėtu kūnu.
- Ką tu darai?
- Pamatysi.-ir priėjusi pakštelėjo į žandą, o paskui tekina pasileido sudrumsti saulės tako jūroje.
Kai niurktelėjusi iškilo, ji man pašaipiai šuktelėjo:
- Pagauk jei gali!
Aš nieko nelaukdamas nusimečiau rūbus ir nubėgau link jos. Kai buvau prie pat jos, tariau:
-Ką tu čia suga…
Bet ji man neleido pabaigti:
-Tegul kalba mūsų kūnai
Mes aistringai bučiavomės, o saule vis grimzdo. Mes net nepastebėjom kaip saulę pakeitė menulis, laikas tirpte tirpo. Galų gale išlipom į krantą. Pasėdėjom kol išdžius mūsų aistros pagauti kūnai, apsirengėm ir parėjom namo.
Atsigulus į lovą, pro stoglangį atsivėrė nuostabus naktinio dangaus vaizdas, tiesiai virš mūsų lango, danguje, matėsi vos vos rausva žvaigždė-Venera. Lygiais laiko tarpais dangų perskrosdavo ryškus švyturio spindulys.

2007 pavasaris.

su pagarba p. Stačiai Blogas

Salione spuogai patyrė dar niekur neregėto baisumo vergovę-jiems teko skęsti begalinėje dulkių jūroje, kęsti žiaurią atsuktuvų fizinę prievartą, buvo nuodijami įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Kai netekdavo kęsti šių ir kitų neaprašytų žiaurumų jie galėjo ilsėtis šaltame, drėgname ir skersvėjų čaižomame salione. Turbūt nereikia pasakoti kokie spuogai buvo nelaimingi…
Su kiekviena diena jie vis labiau virto į vieną purviną masę. Kaip zombiai kokie. Pradėjo gesti jų viltys, palaipsniui praradinėjo valią, stengėsi atjungti savo protą, jausmus. Tačiau dviejų jaunu ir ambicingu spuogų viltis išsilaisvinti su kiekviena priespaudos akimirka vis augo ir augo.
O tuo metu Debiužė ir Lebiužė net nepagalvojo kad tokie dalykai kaip spuogai gali būti tokie panašūs į žmones:sklidini vilties, karščiausių jausmų. Jie negailestingai niokojo pirštines, lėtai žudydami šimtus spuogų. Po geros savaitės nenutrūkstamo darbo Debiužė ir Lebiužė nusprendė pasiimti poros dienu atostogas.
Beja, pamiršau paminėti, kad tie du jauni ir ambicingi spuogai turėjo vardus: vienas jų buvo vardu Spogetis, o antrasis LeSpagas
Taigi Spogetis ir LeSpagas girdėjo kaip Debiužė ir Lebiužė susiplanavo pasiimti pora laisvadieniu, o tai buvo it benzinas į atvirą jų laisvės vizijos liepsną. Baigę paskutinius tos dienos darbus Debiužė ir Lebiužė nutėškė pirštines į kampą, išjungė šviesą ir uždarė salioną. Praėjus kažkur valandai nuo pastarųjų bastardų išėjimo, spuogai jau buvo įsitikinę kad aniedu nebegrįš ir pradėjo savo nuotykių sklidiną kelionę į laisvę.
Pati pirma misija jų operacijoje “Latvija” buvo išsivaduoti iš kiniškos pirštinės klijų. Pirštinė, ant kurios jiedu buvo priklijuoti buvo padėtą ant nuimto jetta’os variklio gaubto, ant pačio jo krašto. Tiesa sakant pirštinė kabėjo ant to sumauto krašto. LeSpagas liepė Spogečiui išsisupti kiek tik gali, ir pats taip pat išsisupinėjo. Tai jiems padaryti buvo nesunku, nes kaip tik tą vakarą siautė baisus vėjas ir salione buvo velnioniškas skersvėjis, kuris buvo puikus jų sąjungininkas šioje misijoje. Drįstu manyti, kad tau, mielas skaitytojau, pasidarė įdomu kam jiems reikėjo išsisupti. Atsakymas esti labai elementarus: kadangi pirštinės kabėjo ant paties krašto, o tiksliau kraštas siek tiek spaude LeSpagui kairįjį šoną, tai jis sukurpė tokį planą, kad išsisupus jis galėtų užsikabinti už variklio gaubto krašto ir inercija jį nuplėštų nuo pirštinės, o tada jis nuplėštų Spogetį.
Spuogai daug nesvėrė, tad visa jų operacija ganėtinai lėtai vyko. Po geru 23 minučių galų gale buvo pakankamai įsisupę ir LeSpagas surizikavo užsikabinti ir leisti inercijai jį išlaisvinti. Deja. Pirmasis bandymas praėjo labai nesėkmingai: kadangi LeSpagas nebuvo padaręs tinkamo apšilimo, tai labai skaudžiai pasitempė ranką. Tačiau laisvės troškimas užgožė šią nesėkmę ir neilgai trukus buvo antrasis bandymas. Šįsyk jam pavyko. Inercija lengvai nuplėšė jį nuo pirštinės. LeSpagui šiek tiek dilgčiojo nugara, bet prisiminęs kad čia vis tik buvo kiniški klijai tai nusprendė jog jam labai pasisekė, nes jei klijai būtų buvę ne iš Kinijos tada butu jam nuplėšę visa oda nuo nugaros.
Atėjo metas antram misijos etapui-išlaisvinti Spogetį, tad LeSpagas liepė Spogečiui liautis suptis ir sustoti. Kai pirštinė liovėsi judėt, LeSpagas grįžo į savo įkalinimo vietą ir čiupęs Spogeti už rankų pradėjo jį lupti nuo pirštinės. Po truputi, po truput galu gale jo pastangos buvo apvainikuotos sėkme ir kartu su Spogečiu šoko pergalės šokį. Kiti spuogai į juos žiūrėjo tuščiomis akimis, nesuprasdami kas čia vyksta.

Apie tolimesnius Spogečio ir LeSpago nuotykius skaitykite rytoj!

Kad butu siek tiek aiskesne situacija, noreciau paaiskinti spuogu savoka siame pasakojime. spuogas - tai toks juodas bumbuliukas ant darbiniu pirstiniu pirktu senukuose.
taip pat noreciau pazymeti jog si istorija yra pagrista realiais faktas, isgyvenimais, potyriais, emocijomis bei lakios fantazijos padariniais.

taigi vot, gyveno toks Debiuze ir turejo jis gera drauga Lebiuze. taip pat turejo mergina bet ji buvo isvariusi dirbti i anglija. dar turejo kompiuteri atsiusta is Japonu, nuobodzias studijas vietos koledze,  ciela punda neaiskiu draugu, senelio padovanota vw jetta 1984 metu, rupestinga mama, sony ericsson telefona ir panasiai.
Pala! turejo ir masina? tokia sena ir dar vaziuojancia?
joa, ir jis ja labai mylejo, tad nusprende issinuomuoti garaza ir jetta restauruoti.
zinoma toks projektas negali praeiti be atitinkamo pasiruosimo, bet is viso pasiruosimo mus domina tik vienas elementas-darbines pirstines, su juodais spuogais vidineje dalyje.

lai prasideda pasakojimas

ramu ir nuobodu gyvenima kalnas spuogu pradejo pas kinus, kazkokiam fabrikelyje. kaip ir kiekviena gyva butybe spuogai neispasakytai dziaugesi katik jiems ipusta gyvybe.  taciau, gyvenimas ziaurus ir neilgai trukus spuogai ta suprato. ju naivios svajos apie ilga ir laisva gyvenima greitai suduzo i smulkiausias sukeles it kaledinis zaisliukas netyciomis isslydes is sventinio jaudulio apimto vaikio ranku bepuosiancio kaledu eglute. nepraejus ne pusvalandziui jie buvo prilipinti prie kazkokio medziagos gabalo panasaus i zmogaus ranka.  taip greitai ir brutualiai buvo atimta laisve is begales juodu spuogu.
po to ju lauke trumpa kelione konvejeriu i dezes. o dezes buvo isplatintos po visa pasauli.  du spuogai niekaip neprarado naivios vilties issikovoti laisve. ir jie pateko i deze keliaujancia i Lietuva. cia jie buvo nupirkti velniskai turtingu dedziu is senuku. baigdami pirmaji savo gyvenimo etapa jie isvydo salta prekybos centro sviesa, ikvepe bjauraus, kondicionieriu perdirbto, oro, atsidure prekiu perpildytame prekystalyje greta 159 kasos.

o tuo metu Debiuze ir Lebiuze kaip tik klajojo po senukus rinkdamiesi si bei ta reikalingo jettos remontui. paskutiniu momentu, jau prekes isdeliojus ant juodo ir konvulsiskai judancio konvejerio prie 159 kasos Lebiuze pastebejo pluosta darbiniu pirstiniu ir nusprendes jog toks dalykas tikrai nepamaisys ju projektui, ciupes kelias poras pirstiniu negailestingai jas teske ant konvejerio.
Apmokeje savo saskaita Debiuze ir Lebiuze patrauke i saliona (salionas tai tokia istaiga, liaudyje geriau zinoma kaip garazas - autoriaus pastaba).

Parduoti negailestingai vergovei spuogai suprato kad jie pradeda antraji etapa savo nuotykiu pilname gyvenime.

Laukite tesinio!

Šiandien atsikeliau 7:15, jau antra atostogų diena, o aš dar netūrėjau progos išsimiegoti. Chaosas tikras. Gera valandą kroviausi savo šmutkes, o kai tai jau buvo padaryta, prasidėjo kelione į nežinią.
Žinot, esu toks žmogus, kuris mėgsta paerzinti kitus. Taigi vot, važiuoju aš sau spakainas, keverzoju šitą literatūros šedevrą, ir staiga bei visai netikėtai pradėjo kišenėje kažkas vibruoti… Nebijok, tikrai ne tai apie ką pagalvojai. Juk pirma mintis buvo kad tai vibratorius? O iš tiesu tai tebuvo telefonas.
- Nu?
- Tu kur?- klausia Vyciokas
- Troleibuse
- Kur važiuoji?- vėl klausia lyg pats nežinotų kad pas jį
- Į miestą.- juk sakiau kad mėgstu paerzinti žmones, o ypač tada, kai klausinėja ir taip aiškių dalyku.
- Blet, mes juk tariamės!- įniršęs rėkia anas
- Nu joptvaimat! Nerėkauk ant manęs, aš trumpam į miestą, ir tada pas tave
- nu bet…
Vienžo, esme supratai, o ko daugiau reikia iki pilnos laimes?
Laukite tolimesniu mano nuobodaus gyvenimo, kvailų nuotykių.
Dabar yra 9:34 ir mes galu gale išvažiuojam iš stovėjimo aikštelės.
Dar Vilniuje užsukom į degalinę, tiek kuro įsimest, tiek ir mineralkos bei užkandos pasiimti tolimam keliui. Kai atėjo laikas atsiskaityti susidūrėm su nenumatytais sunkumais - kasos aparatas nenorėjo priimti mano korteles, gerai kad buvo antra kasa, kurioje viskas buvo tvarkoje.
9:56 išvažiavom į Ukmergės plentą.
23 km Vytas galu gale suprato savo jetta’os sukimo momentą, kuris yra prie 3000 apsuku per minute 450 niutonmetrų.
38 km užsimaniau į Kernavę, gėda pripažinti kad per savo ilgą gyvenimą dar nebuvau šioje, gandais apipintoje vietoje.
45 km gavau atostoginius, kurie yra geru tūkstantuku didesni, nei laukiau. Aš giliam, palaimingam šoke. Įtariu reiks keisti atostogų planus.
76 km mus aplenkė 4 baikeriai, kurie spaude apie 120 km/h
90 km aplenkėme britų autobusą. Čiuju vairuotojui yra šioks toks diskomfortas, dėl važiavimo pusių skirtumo.
103 km yra ilga stabdymo žymė vedanti į žolę. Kažkam nepasisekė, sako ponas V.
106 km yra 10:56; Vidutinis greitis 110 km/h
109 km Vytas užsimanė siusoti.
114 km baigėsi autostrada.
121 km sustojom pailsėti. Dabar yra 11:07
11:13 pajudėjom po sustojimo. Prie parkingo aikštelės pakeleivingas mašinas stabdė du anglai,kurie važiuoja i Ryga. Ponas V. iškėlė mintį kad galbūt vyksta i Ryga nights. Grįžus reikės patikrinti.
Nuo Panevėžio iki Šiaulių yra 74 km. Galu gale kelio ženklas 128 km atsake į man įskilusį klausimą.
Dėl bendro tikslumo norėčiau pridurti, kad mes kilometrus skaičiuojame spidometro parodymais. Nuo 131 km išklydus 16 km yra Smilgiai, Vyto senelio gimtinė. Tam pačiam kilometre buvau ganėtinai holivudiškoje situacijoje, kuri privertė pagrindinį žmogaus raumenį, širdį, kalatotis gerokai stipriau. Dviejų juostų kelyje (po vieną į kiekvieną pusę) vienas erelis, už furos vairo, lenkė, jo nuomone per lėtai besivelkančias mašinas, kurių buvo apie 4-5. Visa laime viskas baigėsi gerai.
147 km pradėjom gerti raudonąjį bulių.
160 km buvom tik per kilometrą nuo Šeduvos… Girti prisiminimai…
Nuo 163 km iki šviesoforų sostines yra 14 km. Kai buvom sustoję išvaliau pelenine, dabar žymiai maloniau rūkyt.
170 km yra kažkoks poligonas.
172 km traktorius vežė šieną. Labai daug šieno.
175 km pirmas šviesoforas.
176 km antras šviesoforas
176 km trečias šviesoforas
177 km ketvirtas šviesoforas ir 16 km iki Stačiūnų. Įdomu ar ten visiems ir visada statūs?
178 km pervaža, kas reiškia galimą penktą sustojimą.
Ir visa tai, pasak Vyto šviesoforų sostine - Radviliškis.
188 km pastebėjau kad mano rankos nevienodai įdegusios.
190 km mačiau stebuklą - BMW gražiai pasitraukę kad praleistų jį lenkiantį mersą. Taip pat mačiau didelį, pagal Vyta pagrindinį Lietuvos sąvartyną, kuris atrodo panašiau į kokį piliakalnį ir netgi ne iš šiukšlių.
196 km Vytas pasimetė kryžkelėje, bet visa laimė kad pasuko teisingon pusėn.
197 km pakeitėm maršrutą ir dabar važiuojam link Palangos.
200 km nuo Viršulų; 262806 km nuo konvejerio; 1/6 kuro bako ištuštėjo; 12:22; iki Palangos 150km kolonėlėse Eminemas su without me radio edit’u.
204 km Vytas vėl užsimanė pasiusioti.
206 km Vytas sustojo vidury kelio, įmetė atbulinę pavarą, grįžo atgal, pasuko į dešinę, išlipo iš mašinos ir nubėgo pas Snieguole į krūmus. Grįžęs atgal paklausė ką jau parašiau.
212 km silke, suprask, audi 100, labai pavojingai manevravo tarp pusfurės ir sunkvežimio vežančio dujas.
Taip pat Vytas patikrino kad dar nėra taip ekonomiškai važiavęs - mat paprastai kuro sąnaudos būna trigubai didesnės. Aš jam pasakiau kad taip yra dėl to kad aš bendrauju su varikliu ir ponas V. manim patikėjo.
221 km matėm traktorių su labai ilgu įrenginiu, skirtu tręšti laukus.
225 km prieš mus vilkosi sunkvežimis vežantis rastus; Vytas prisiminė filmą “galutinis tikslas 2″ ir pasižadėjo esant progai ją aplenkti, tačiau, jam nepavyko to padaryti, nes sunkvežimis išsuko iš pagrindinio kelio.
229 km Vytas pasakė kad liko važiuoti iki 40 km.
230 km kažkoks pederastas išsitėškė labai nepatogioje vietoje ant stiklo.
232 km “ir vėl, blet, fura su mediena” sako Vytas.
233 km matėm iškritusiųjų iš visuomenes roju - laukiniu aguonų laukus.
236 km buvo čystas lemtingas posūkis - Vytas norėjo lenkti fura ir kaip tik prasidėjo gan status posūkis. Grįžom atgal nebaigę manevro. Ir tai buvo labai teisingas sprendimas - priešpriešiais iš už kampo išniro automobilis.
238 km įvažiavom į Akmenės rajoną.
243 km įvažiavom į Papilę. Nenorėčiau čia gyventi - visi visada kažką papila.
245 km, esant Papilėje buvo toks pats agregatas rodantis greiti, visai kaip Viršuluose. Pro jį pravažiavo 40 km/h greičiu iš 50 km/h leistinu.
249,3 km dėl kelio darbų ribojamas eismas. Lauke 20,3 pagal Celsijų. Taip pat Vytas pasiūlė šitą rašliavą įmesti bite plius arba/ir facebook’a.
250 km vos neįsirėžėm į tokį agregatą kuris yra su dviem labai plačiais ratais, jei neklystu voluotoju jis vadinamas.
252 km įvažiavom į Ventą.
257 km Vytas bandė paskambinti mamai, tačiau ji nekėlė ir jis nusprendė kad ji ravi šieną.
260 km pasukom į Akmenę, iki kurios liko kilometras. Vytas pradėjo pasakoti kur kas gyvena.
261,5 km yra bala.
264,5 km 13:28 atvažiavom į Padvarėlius. Ten mus sutiko Olia, Vyto mama, Džeris (ex Mocis). Pastarasis vietoje nenustygsta.

Aš orą šildau-Vyto mama
Dėl akumuliatoriaus išsekimo negalėjau tiesiogiai fiksuoti įvykių, tačiau pateiksiu trumpą raportą:
Į šitą laiką buvau supažindintas su dislokacijos vieta, stebėjau kaip Vytas su seneliu kabino traktoriui priekabą. Paskui pavalgėm keptu bulvių su vištiena, įkalėm po puodeli arbatos. Šiek tiek su Olia padiskutavom apie įstatymus, bei gurmanišką skoni.
Katik buvom prie fazendos, kas yra buvusios mokyklos griuvėsiai. Vaizdas gana įdomus: dideli laukų plotai, kuriu viduryje medžių salelė, prie kurios glaudžiasi vargani mediniai griuvėsiai.
Važiuojant link fazendos kelias iš tiesu ne pats geriausias, kai pamatėm kaip apdulkėjo masinos galas, ratlankiai sklidini smėlio, buvom ištikti šiokio tokio šoko.
Nuvarėm pas Andriu, paskui mus atvažiavo Aurimas, kitaip pagarsėjęs kaip Kaulas. Kol kas nieko negaliu komentuoti, išskyrus vieną dalyką. Kaulas turi ginklą. Ginklas šaudo. O šaudant atsiranda garsas. Kurtinantis garsas. Tiesa šiuo metu yra 15:56.
Katik buvom prie užtvankos. Iš ties graži vieta. Vandenyje yra cilindras, kažkur 10-15 metrų gylio, krentančio vandens gausmas kone užgožia tavo mintis. Vietiniai šį cilindrą vadina bosu.
Katik grįžom namo, dabar Vytas valo smėlius nuo masinos, aš čia savo rašliavą tesiu, o Džeris niekaip nesiliauja loti, cypti ir inkšti. Būtent dėl to ir nemėgstu gyvūnų skleidžiančių kažkokius garsus.
Katik savo kakarynę paleido gaidys. Įdomu, drįstų manyti kad jis prikimęs.
Katik apsipirkom,šiam vakarui pasiėmėm 15 švyturiukų, bei 3 pakelius cigarečių.
Kiek paklausiau Kaulo, manau kad iš jo neišaugs doras žmogus.
Tačiau, tai tebuvo pirminė nuomonė, juk suprantama kad galiu klysti kai žmogų tepažįstu vos kelias valandas. Kai pabendravom dviese mano nuomone pasikeitė į gerąją pusę.
Esu labai pakilios nuotaikos dėl to kad susipažinau su Andrium. Kiek kol kas bendravau paliko labai teigiama įspūdį.
Dabar yra 1:39 ir mes einam miegoti.
10:34 prieš 10 min. atsikėlėm. Ryte pasigedau tokio dalyko kaip elastingumo. Katik susiginčijom su Olia kuri tikina kad grįžom pusę trijų, tačiau aš esu įsitikinęs kad mano memuarai nemeluoja.
Tiesa, vakar buvau šiek tiek sukrėstas. Andrius pakeitė mano požiūrį į zodiakus: kiek bendravau tikrai nepasakyčiau kad jis yra ožiaragis.
Katik sutvarkėm bagažinę, buvo nutrukusi virvele kuri leisdavo atidaryti iš vidaus. Dabar vietoj virveles yra rimtas trosas. Kad tai padaryti teko nupjauti viena strypą kuris skyrė saloną nuo bagažinės, ir tada Vytas it koks ungurys prasirangė iš salono į bagažinę pro kuria ir išlipo.
Dabar stovim prie gėlių parduotuvės, kur Vyto mama su Olia apžiūrinėja gėles.
Tiesa, vakar buvo truputi ekstrymo, kai bandėm suspėti apsipirkti iki 22 valandos, aišku supranti ką pirkt norėjom. Be jokių ilgų kankinimų galiu pasakyt kad ir vėl turėjom 15 švyturiukų.
Sustojus prie geliu parduotuves savo principus pradėjo rodyti starteris. Geras 10 minučių prastovėjom bebandydami užsivesti. Kai regis starteris atsigavo iškilo kitos problemos - masina buvo užsisiurbusi.
Vytas sako: nusimato remonto darbai. Smulkūs.
Vytas sako: riaaaugt.
Grįžom iš kapinių. Vytas mėgino užvaryti mašiną ant rampos. Bet tik mėgino. Vienoj pusėje viskas tvarkoje, tačiau žvilgtelėjus į kitą pusę buvo staigmena - ratas pusiau pakibęs ant briaunos. Prie mūsų prisijungė dar keli vietiniai. Netrukus kažką burti pradėjo policijos pareigūnai. Kelis kartus pirmyn ir atgal pravažiavo ir išvažiavo. Įdomus reiškinys, tenka pripažinti.
18:12 ponas V. moko seneli naudotis laptopu, o man ramybes neduoda Kaulas.
Neseniai susipažinau su Ričiardu. Važiuojant į Akmenę paimti dar 10 švyturiukų (iš viso jau 26) negalėjau nepastebėti pavarų svirties modifikacijos - vietoj įprastos galvutes užmaukšlinta kobros galva. Galbūt dėl mano pomėgio šaltakraujams gyviams ji man patiko.
“lenk drąsiai - mirsi kaip vyras” byloja Ryčkos pasatas
Durniau, aš tave apsižergti norėjau,-pasakė Vytas šuniui.
13:30 išvažiuojam iš Padvarėlių.
13:56 tris minutes starteris išsidirbinėjo.
16:25 26,3 laipsnių, labai laukiam autostrados. 445 km
Buvom vėl sustoję toje pačioje aikštelėje. Neišpapasakotas karštis, vos tverti galima.
480 km įvažiavom į Vilniaus apskritį 27 laipsniai karščio
17:24 įvažiavusįi Širvintų rajoną prasidėjo gamtos kataklizmai - priekyje viskas buvo tamsu, dangus it iš dervos nulietas. Netrukus pradėjo lyti, jei šis žodis yra tinkamas. Tas lietus man panašesnis buvo į tokį dalyką kaip kibiro vandens staigų išpylimą. Dangų skrosti pradėjo žaibai, ausis užgulė griausmai. Didele dalis mašinų tiesiog sustojo magistrales šalikelėje, na o drąsesni tevažiavo 50-70km/h greičiu.
17:44 įvažiavus į Vilniaus rajoną liovėsi visi kataklizmai.
17:55 įvažiavom į Vilnių. 567,2 km

18:38 katik grįžau namo, dabar palaimingai sėdžiu ant unitazo ir baiginėju rašyti šios keliones memuarus.

4:57 pajudėjom iš Viršuliškių stovėjimo aikštelės - teprasideda mūsų 5 dienų odisėja.
Ore tvyro nuotykiu kvapas; fone groja Karibų piratai. Sako Giedrius.
5:09 jau akivaizdžiai patekėjo saule.
5:35, 48 km, ties Elektrėnais tvyrojo gan rimts rūkas. Susilaukiau pasiūlymo įsivaizduoti kad skrendam.
55 km privažiavom pasaulio kraštą - neįžvelgiamą rūką
9:26 jau esam persikėle į Kuršių neriją. Apsipirkę. Laimingi. Dabar varom į jūrų muziejų.
Deja, planas dėl muziejaus neišdegė - mat jis darbą pradeda tik už valandos. Tad apsisukom ir varom į pačią Nidą.
11:21 na va, jau kempinge. Netrukus pradėsim įsikūrinėti.
14:32 katik grįžom nuo juros. Vandens temperatūra 18, oro - 22.
Iš pradžių vanduo atrodo vėsokas, tačiau nedaug laiko teprireikia apsipratimui su vandeniu. Paskui jis yra iš ties šiltas.
Liepos 10 diena. 11:27
Užsukom į degalinę. Paskutinis sustojimas Klaipėdos apskrityje.
Baigėsi mūsų 5 dienų odisėja. Likimas leido sau su mumis paišdykauti, keisdamas mūsų planus.
Sekmadienį ir pirmadienio pirmoj dienos pusėj kempingas buvo sklidinas poilsiautojų, tačiau vakarėjant šiek tiek apmažo.
Antradienį išsinuomavom šašlykinę ir vakarop išsikepėm šašlykų. Kadangi Nidos kempinge mėgsta apsistoti tiek ir tautiečiai, tiek ir užsieniečiai, tai nieko stebuklingo nėra tame, kad užmezgėm tarptautinių santykių - po šašlykų ir po baltos, Giedrius sutelkė visą savo drąsą ir nuėjo užkalbinti kaimynystėje įsikūrusios estu mergičkos. Iš pradžių buvo blogai suprastas, bet vėliau viskas labai gražiai baigėsi ir pabaigoje apsikeitėm kontaktais. Tikėkimės ir toliau gražiai bendrausim.
Trečiadienį prigrasinus baisiausiu škvalu ir veju iki 30 m/s, puolėm pakuotis palapinę, šmutkes ir nešti mėsas iš Kuršių Nerijos. Ši gamtos stichija planus sujaukė ne tik mums, bet ir mano sesutei, besipraktikuojančiai kempingo kaimynystėje įsikūrusiame dailės akademijos “angare”. Taigi, apie pietus apleidom Neriją. Čiuju jau manai kad šitoj vietoj ir baigsis mūsų odisėja? Deja, jei buvo planuota 5 dienos, tai ir turi būti 5 dienos. Klaipėdoje paleidom Egle, o patys patraukėm į Gargždus, kur mus šiltai sutiko Lince, žinoma, čia neapsieita be Vyto kontaktų. Už beprotiškai fantastiška kainą išsinuomavom pirtelę, baseiną ir lovas. Taigi, vakaras buvo kaip patys įsivaizduojat nuostabus, o ypač kai dar prisijungė ir Vita.
Ketvirtadienį pakalbėję, pasitarė nusprendėm likti dar vienai nakčiai. Tai sužinojęs “motoro” pirteles savininkas Vincas, už antrąją naktį paėmė grynai simbolinį mokestį. Jei būtumėm likę be pirteles tai būtu priėmęs mus už ačiū. Vincas tik dar kartą patvirtino, kad žemaičiai itin svetingi žmonės. Taigi aptūrėjom dar vieną nuostabu vakarą, kuris dar ilgai neišdils iš mūsų atminties.
Apie trečią valandą grįžom į Vilnių.

Šeštadienis. 2009 liepos 4. 00:16
Keistas jausmas krebžda manyje. Nė nežinau kaip jį nusakyti. Pamėgink įsivaizduoti pats, kaip tu jaustumeis, jei galu gale, puses paros bėgyje, išsipildytu pusės tavo gyvenimo svajonė. Gali sakyti kad įsivaizduoji, kaip aš sakiau kad įsivaizduoju ką reiškia susidurti akistaton su giltine, bet supratau kad neįsivaizduoju kol pats nebuvau susidūręs, taip ir tu neįsivaizduoji ką tai reiškia. Greičiausiai. Galu gale, po gero dešimtmečio svajonės brandinimo tiek nemigo naktimis, tiek einant tiltu ar šiaip netradicinėmis aplinkybėmis, paskutines savo minutes skaičiuoja viena karščiausiu mano svajonių, kuri, jei viskas bus gerai, neužilgo virs patirtimi. Savo dabartinį jausmą galėčiau tapatinti galbūt su kokonu, kuris yra pereinamasis laikotarpis tarp vikšro ir drugelio, tarp svajones ir patirties.

Šeštadienis 2009 liepos 4. 07.00
Nu ką atsikėliau pusvalandžiu vėliau nei planavau, bet geriau vėliau nei per vėlai. Jei aplinkybės nepaves, svajonės realizacija prasidės po 3 valandų. Sunkoka suvokti kaip dabar jaučiuosi, galbūt ir todėl, kad katik išvirtau iš lovos, o gal todėl, kad laukia beprecedente patirtis mano gyvenime. Laukite tolimesniu įspūdžių, iš maksimaliu išgyvenimų pusdienio.
Na ką, dabar yra 8:25, o aš sėdžiu troleibuse vežančiame į stotį, kur susitiksiu su Vytu ir Giedrium, ir visi varysim į Kyviškes. Beja, rytoj su ta pačia kompanija, iš pat ankstyvo ryto varysim į Nidą.
Čia šiaip, ne į tema: vieną dieną sudaužysiu šitą delninuką, dėl jo išsikalinėjimo i keičiant į I, jei kas nors nesuprato, tai čia automatinis anglų kalbos redaktorius, kurio išjungti kol kas nesugebėjau.
8:58 galu gale susitikom, varom į Kyviškes. Niekaip nesuprantu kaip jaučiuosi.
9:05 išvažiavom iš Vilniaus.
9:17 atvažiavom į Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubą. A-au……..
9:41 kaip Vytas pasakė pardaviau savo sielą, kitaip tariant pasirašiau sutarti-prašymą dėl savo šuolio iš 3000 metrų aukščio su 40 sekundžių laisvu kritimu 200 km/h greičiu. 1200 metru aukštyje bus išskleistas parašiutas ir manęs lauks 5 minutes ramaus sklendimo žemyn. Pakilsime su AN - 2 lėktuvu per 20 minučių.
10:08 katik susimokėjau už šuolį, už 3 minučių einu pas instruktorių.

Na ką, jau svajone tapo patirtimi. O dabar tskant raportas.
Tai vot, nuėjau pas instruktorių, apsivilkau kombinezoną, išrinkom apsauginius akinius, kurie ant korekciniu akiniu tiktų, šalmą. Tuomet pravedė instruktažą.
- mėgsti suptis ant supynių?- klausia instruktorius
- žinoma, kad taip, o kas gi nemėgsta?!
- ok, tuomet ore pasisupsime kur kas stipriau.
Po instruktažo ~10 min laisvo laiko ir į an antruką. Ten pasitreniravom iššokimą, paklausė ar viską atsimenu ką pasakojo. Na o tada teko luktelti kol pajudėjom. Nė nepajutau kaip atsiplėšėme nuo žemes. Kylimas šiek tiek užtruko nors už lango vėrėsi nerealus vaizdai. Kuo aukščiau tuo įdomiau (atsižvelk į tai kad man tai buvo principe pirmas normalus skrydis - kartą skridau dar būdamas visai kūdikis, o kartą prieš kokius penkerius metus skridau sraigtasparniu). Pasiekus kažkur pusę reikiamo aukščio debesys pradėjo uždenginėti žemę. Pakilus dar aukščiau, vaizdas dar nerealesnis, ypač žiūrint į toli: šiek tiek primine žiemą - visur balta, o dangus toks tyrai mėlynas.
Galu gale pasiekus reikiamą aukštį šokom.
Kokonas plyšo ir vikšras tapo drugeliu.
Laukimas nutrūko ir svajonė tampa patirtim.
Laisvas kritimas. Jis nėra toks kokiu jį įsivaizdavau, net negaliu pasakyt koks jis yra. Tiesiog tai verta patirti, nors vieną kartą, bet verta. Nenoriu nuteikti kažkaip besiruošiančiu šokti, o kas šoko, tas ir taip žino koks taip jausmas. Kiek teko stebėti parašiutistus, visada galvojau, kad kai išskleidi parašiutą, tūrėtu buti baisiai nemalonus jausmas, tačiau aš nė nepajutau kaip išsiskleidė parašiutas. Tada ramus sklendimas žemyn. Parašiuto valdymą instruktorius perdavė man. Aiškina kurią ranką nuleisti, ir pats šiek tiek padeda. Tas pasisupimas, iš ties nerealus jausmas.
Tada sekė nusileidimas. Leidomės ant minkštosios, bet smūgio kone nepajutau, galbūt nauja, nereali, patirtis viską užgožė.
Tuomet bičiulių sutikimas, sveikinimai. Kombinezono ir kito inventoriaus grąžinimas, ir pažymėjimo įteikimas.
Galu gale buvo atsakyta į begalę tiek nebylių tiek ir užduotų mano klausimų. Galu gale svajone tapo patirtim. Galu gale galiu drąsiai sakyti kad nebijau aukščio - viso skrydžio metu jutau savyje visišką harmonija, o šuolio metu… Nė pats nežinau ką jaučiau, tačiau tai tikrai buvo teigiamos emocijos, kurių norisi dar.
Na o reziumuojant, galbūt šią patirtį galėčiau lyginti su orgazmu - visi geri dalykai greitai baigiasi, patys geriausi, baigiasi greičiausiai, man šio šuolio trukmė buvo apie puse minutės, kuri tęsėsi visą amžinybę, nors realiu laiku, visa tai buvo apie 5 minutes.

——————–

Suolio video :)

Dėkui už dėmesį ;)